Karl Richard Lepsius
Karl Richard Lepsius | |
---|---|
Karlas Richardas Lepsijus | |
Gimė | 1810 m. gruodžio 23 d. Naumburgas |
Mirė | 1884 m. liepos 10 d. (73 metai) Berlynas |
Veikla | Vokietijos egiptologas |
Vikiteka | Karl Richard Lepsius |
Parašas | |
Karlas Richardas Lepsijus (vok. Karl Richard Lepsius; 1810 m. gruodžio 23 d. Naumburgas – 1884 m. liepos 10 d. Berlynas) – Vokietijos egiptologas, laikomas vokiečių egiptologijos pionieriumi ir pirmuoju, kuris praturtino Berlyno muziejų egiptietiškais radiniais.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karlas Richardas gimė Naumburge prie Zalės Saksonijoje. Jis buvo trečias sūnus Frederikos Glaser ir Pėterio Karlo Lepsijaus (1775–1853), Naumburgo grafystės komisaro, šeimoje. Jo senelis Johanas Augutas Lepsijus (1741–1801) buvo Naumburgo prie Zalės meras. 1829–1830 m. Leipcigo, 1830–1832 m. Getingeno ir 1832–1833 m. Berlyno universitetuose studijavo graikų ir lotynų kalbas ir netgi parašė baigiamąjį darbą apie ankstyvąją lotynų kalbą bei neiššifruotus jos tekstus, kuriuos savo jėgomis išvertė. Dėstytojai, matydami jo atsidavimą senosioms kalboms, pasiūlė jam studijuoti Egipto hieroglifus, tačiau jis atsisakė, nes Egiptas, pasak jo, visiškai nenaudinga vieta, todėl jam ten nėra ko gaišti. 1833 m. Paryžiuje jis lankė Ž. Letrono ir Žano Fransua Šampoljono paskaitas, jam pasitaikė puiki galimybė pasimokyti hieroglifų iš ekspedicijoje surinktų užrašų. Mirus Šampoljonui dirbo su kitais jo ekspedicijos nariais, 1836 m. Toskanoje susitiko su Ipolitu Roseliniu, su kuriuo išplėtojo kai kurių Egipto hieroglifų abėcėlines reikšmes, atkreipdamas dėmesį, kad balsiai nebuvo rašomi.
1842 m. subūręs kompetentingus prūsų mokslininkus ir dailininkus (brolius Aizenbachus) jis išvyko į Egiptą, šią kelionę rėmė ir pats Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV, kuriam buvo svarbu užsitikrinti „karaliaus erudito" vardą. Lepsijus aplankė Gizos piramides. Ant Cheopso piramidės viršūnės vokiečiai sutiko karaliaus gimtadienį, šiai progai atminti, Lepsijus įsakė virš įėjimo į piramidę iškalti hieroglifų maniera užrašą, skelbiantį apie Prūsijos karaliaus šlovę ir kaip koks raštininkas pasirašė. Ekspedicija nukeliavo iki pat Merojos, kur sutrukdė vietiniams karaliukams suniokoti ten esančias piramides. Egipte ir Sudane ekspedicija rado 67 piramides ir apie 130 antkapinių plokščių.
Tačiau Lepsijus nesižavėjo Egiptu, jam nepatiko nei Egipto muzika, nei žmonės, nei valgiai. Jis buvo nejautrus šio krašto grožiui. Grįžęs iš kelionės Lepsijus paskirtas Berlyno universiteto profesoriumi paskelbė dvylikos tomų veikalą „Egipto ir Nubijos paminklai“, iliustruotą 894 didelio formato (55x70) raižiniais, kuriais egiptologai naudojasi ir šiandien. Berlyne įkūrė Egipto muziejų, 1855–1873 m. direktorius. [1]
Kova dėl eksponatų
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Su Lepsijaus ekspedicija susijusi ne viena istorija. Sakoma, kad jis buvo nusižiūrėjęs Karnako šventyklos karaliaus kambarį ir ketino jį parsigabenti į Vokietiją, tačiau kitas apsukrus tyrinėtojas Prisas d’Avenas (g. 1807 m.), gabus dailininkas, 20 metų gyvenęs Egipte (Nubijoje ir Deltoje) bei pasivadinęs Edrisu Effendi, ir, kad susitapatintų su arabais netgi vilkėjo kaip jie) taip pat susidomėjo šiuo kambariu, todėl naktį pavogė jį ir, sukrovęs į dėžes plukdė Kairo link. Pakeliui jis sutiko Lepsijų, kuris vyko to paties kambario į Karnaką. Lepsijus užkopė į Priso laivo denį. Vienas liudininkas taip atpasakoja šią sceną: „Vokietis daktaras prisipažino Prisui specialiai atvykęs į Egiptą išsivežti Tutmozio III protėvių salę, skirtą Berlyno muziejui.“ Tad kambarys buvo išvežtas į Luvrą, kur jis yra ir dabar. Prisas padovanojo Prancūzijai salę ir labai ilgą papirusą, kurį nupirko iš Gurnaho valstiečio. Tas Priso papirusas, saugomas Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, gali būti laikomas seniausia pasaulio knyga: jis siekia 2000 metų pr. m. e. ir yra kopija dar senesnio teksto, priskiriamo Ptahotepui, faraono, gyvenusio apie 2450 m. pr. m. e., pareigūnui.
Indėlis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lepsijus atvežė į Berlyną taip pat nenusakomą lobį: kelis šimtus statulų, papirusų, keliolika mumijų. Kai jo buvo paklausta ar tai nesužalojo Egipto jis atsakė „geriau vogėme mes, nei tą patį daro vietiniai. Mes parodėme kas liko iš didžios praeitis, nes jei nebūtų mūsų Egiptą užmirštų visi.“
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1846 m. liepos 5 d. Lepsijus vedė Elisabet Klein (1828–1899), kompozitoriaus Bernhard Klein dukrą ir Friedrich Nicolai anūkę. Jie susilaukė šešių vaikų. Tarp jų geologo ir Darmštato technologijos universiteto rektoriaus G. Richardo Lepsijaus (1851–1915), chemiko ir Grysheimo chemijos fabriko direktoriaus Bernardo Lepsijaus (1854–1934), portretisto ir Prūsijos meno akademijos nario (nuo 1916 m.) Reinoldo Lepsijaus (1857–1929) bei jauniausio sūnaus Johaneso Lepsijaus, protestantų teologo, humanisto ir orientalisto.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Egiptiečių chronologija / Chronologie der Agypter, 1849 m.),
- Senųjų egiptiečių karalių knyga / Königsbuch der Alten Agypter, 1858 m.),
- Egipto ir Etiopijos paminklai / Denkmäler aus Aegypten und Aethiopien, 12 t. 1849–1859 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Karlas Richardas Lepsijus . Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 24 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lepsius Archiv Archyvuota kopija 2011-07-18 iš Wayback Machine projekto.: archival material from Lepsius' 1842–1845 expedition to Egypt and Nubia.
- Lepsius Project: Denkmäler aus Aegypten und Aethiopien: Lepsius' 12 volume masterwork on the inscriptions of ancient Egypt and Nubia; still useful today